Agnė Kudarauskienė. PUPP slenkstis – dar ne švietimo politika. Kas laukia jauno žmogaus?

Ne visi jauni žmonės turi eiti viena akademine trajektorija iki tol, kol sistema galiausiai konstatuoja, kad jiems joje nesiseka. Todėl dabartinėje diskusijoje apie PUPP slenkstį svarbesnis klausimas nėra „4 ar ne 4?“. Kur kas svarbiau klausti: ką mūsų švietimo sistema pasiūlo jaunuoliui, kurio stiprybės nėra akademinės? Akivaizdu, kad būtent šios dalies šiandien diskusijoje labai trūksta.

Švietimo politikos užduotis turėtų būti ne mažinti lūkesčius jaunam žmogui, o pripažinti, kad aukšti lūkesčiai gali atrodyti skirtingai. Vienam tai gali būti aukštoji mokykla, kitam – aukšto lygio profesinė kvalifikacija, pameistrystė, galimybė mokytis realioje darbo vietoje: darbo rinkoje itin paklausiose profesinio mokymo srityse, tokiose kaip inžinerija, gamyba, informacinės technologijos ar statyba, reikia ne mažiau talento, atsakomybės, disciplinos ir gebėjimo mokytis.

Neakademinis kelias neturi reikšti žemesnio lygio kelio

Viešojoje diskusijoje kaip vienas iš galimų sprendimų PUPP slenksčio nepasiekusiems mokiniams vis dažniau minima Lietuvos kvalifikacijų sandaros (LTKS) II lygio profesinio mokymo programų pasiūlos plėtra.

Čia svarbu labai tiksliai suprasti, apie ką kalbame.

II lygio kvalifikacijos yra reikalinga kvalifikacijų sistemos dalis. Tačiau pagal savo paskirtį jos orientuotos į nesudėtingas, pasikartojančias veiklas, atliekamas riboto savarankiškumo sąlygomis, neretai veiklą atliekant su kito darbuotojo priežiūra. Tai matyti ir iš konkrečių programų pavadinimų: dažytojo padėjėjas, mūrininko padėjėjas, plytelių klojėjo padėjėjas, tinkuotojo padėjėjas.

Tokios programos sistemoje turi savo vietą ir daliai žmonių gali būti tinkamas mokymosi kelias. Tačiau visai kas kita – paversti jas numatytąja alternatyva šešiolikmečiui vien todėl, kad jis nepasiekė nustatyto lietuvių kalbos ar matematikos PUPP rezultato.

Jeigu akademinio slenksčio neperžengusiam šešiolikmečiui vietoje kitokio mokymosi būdo pasiūlome tiesiog žemesnio lygio kvalifikaciją, mes nesukuriame alternatyvios trajektorijos – tik nuleidžiame kartelę.

Praktinis mokymasis nėra žemesnio lygio mokymasis, o profesinis kelias neturi būti mažesnių ambicijų kelias. Todėl natūraliai kyla klausimas: ar tikrai tai yra mūsų ambicija šešiolikmečiui, baigusiam dešimt klasių, vien todėl, kad jo matematikos ar lietuvių kalbos PUPP rezultatas nesiekė nustatyto slenksčio?

Ką jaunam žmogui daro netinkama trajektorija

2024 m. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskelbtoje profesinio mokymo pasirinkimo analizėje pateikta gana nepatogi išvada: beveik keturi penktadaliai po pagrindinio ugdymo į profesines mokyklas įstojusių mokinių buvo iš keturių žemiausių pasiekimų decilių. Tuo tarpu aukštesnių pasiekimų mokiniai profesinį mokymą renkasi itin retai.

Tai savaime daug pasako apie tai, kaip Lietuvoje vis dar suprantame profesinį mokymą – dažniau kaip pasirinkimą tiems, kuriems „prasčiau sekasi“, o ne kaip lygiavertę aukštos kokybės ugdymo trajektoriją.

Dar svarbesnė yra kita tos analizės mintis.

Jos autoriai pažymi, kad žemesnius PUPP ir VBE rezultatus pasiekiantys jaunuoliai gali būti labiau linkę į neakademines veiklas ir profesijas, kurios darbo rinkoje yra labai reikalingos. Tačiau pasirinkę jų gebėjimams ir interesams netinkančią akademinę trajektoriją jie rizikuoja atsidurti pernelyg akademizuotoje socialinėje aplinkoje, patirti nuolatines nesėkmes, nusivylimą, kaltės jausmą ir net psichosocialinę deprivaciją. Ilgainiui tai gali menkinti jauno žmogaus savivertę, motyvaciją ir net apsunkinti jo įsiliejimą į darbo pasaulį.

Todėl ir diskusijoje apie PUPP slenkstį turime suvokti, kad problema ne visada yra tai, kad jaunas žmogus „per mažai stengiasi“. Gal kartais problema yra ir ta, kad mes pernelyg ilgai reikalaujame iš visų mokytis tuo pačiu būdu, toje pačioje aplinkoje ir pagal tą pačią sėkmės sampratą.

Ką būtų galima daryti kitaip?

Šioje vietoje verta stebėti ir kitų šalių kryptį.

Šiemet Andy Burnhamui įžengus į Dauning Strytą viena pirmųjų ryškesnių Anglijos švietimo politikos krypčių tapo techninio ugdymo stiprinimas. Dar būdamas Didžiojo Mančesterio meru jis inicijavo „Greater Manchester Baccalaureate“ (MBacc) kaip aiškesnę ir prestižinę techninio ugdymo trajektoriją 14–19 metų jaunuoliams. Dabar šią logiką siekiama perkelti į nacionalinę švietimo politiką. Naujoji politinė komanda pareiškė, kad techninis ugdymas turi prasidėti ne po nesėkmingų egzaminų, o gerokai anksčiau – jau nuo 14 metų. Ir šios politikos krypties esmė nėra atsisakyti matematikos, gimtosios kalbos ar kitų bendrojo ugdymo dalykų. Esmė – greta jų daug anksčiau suteikti jaunam žmogui galimybę mokytis praktiškai, susipažinti su profesijomis, įgyti darbo patirties ir kurti realų ryšį su darbdaviais.

Svarbiausia čia pati logika – ne „silpniau besimokančiam – paprastesnė kvalifikacija“, o jaunuoliui, kurio stiprybės nėra vien akademinės, – kitoks, bet lygiai taip pat ambicingas kelias.

Būtent tokios diskusijos šiandien reikia ir Lietuvoje.

Ne tik apie tai, kas nutiks po PUPP, bet ir apie tai, kas turi vykti iki jo: ankstyvesnį profesinį orientavimą, profesinio mokymo modulius bendrojo ugdymo mokyklose, daugiau realios darbo pasaulio patirties, pameistrystę, lankstesnį bendrojo ir profesinio ugdymo derinimą.

Svarbiausia – sukurti ne akligatvius, o trajektorijas, kurios leistų jaunam žmogui judėti aukštyn: į III ir IV lygio kvalifikacijas, aukštesnio lygio profesinį mokymą ir, jei jis norės, aukštojo mokslo studijas.

Slenkstį nubrėžti lengviausia

Todėl diskusijoje apie PUPP norėtųsi mažiau kalbėti apie tai, kur tiksliai nubrėžti liniją, ir daugiau – apie tai, kas laukia jauno žmogaus abiejose jos pusėje.

Turime teisę iš mokinių tikėtis pastangų ir nustatyti reikiamus mokymosi pasiekimų standartus. Tačiau kartu valstybė turi pareigą pasiūlyti ne akligatvį ir ne mažesnių ambicijų kelią, o kitokią, kokybišką ir perspektyvią mokymosi trajektoriją.

Nubrėžti slenkstį yra lengviausia šios politikos dalis. Kur kas sunkiau sukurti sistemą, kurioje jo neperžengęs šešiolikmetis nebūtų nei paliekamas dar dvejiems metams patirti nesėkmę jam netinkamoje akademinėje aplinkoje, nei automatiškai nukreipiamas į žemiausio lygio kvalifikaciją.

Todėl klausimą „kiek balų?“ turime keisti klausimu – kokį kelią mes tam jaunam žmogui sukūrėme?

Dr. Agnė Kudarauskienė – švietimo politikos ir įgūdžių ekspertė, socialinių mokslų daktarė, edukologė. Buvusi švietimo, mokslo ir sporto viceministrė, kuravusi profesinio mokymo, mokymosi visą gyvenimą ir įgūdžių politikos sritis.