Informacija mokiniams el. dienynuose – su reklamomis: „Taip ir mums geriau, ir kitiems“

Elektroniniai dienynai tapo neatsiejama mokyklos gyvenimo dalimi – juose tėvai ir mokiniai randa tvarkaraščius, pažymius, namų darbus, mokytojų žinutes. Tačiau nemokamose dienynų versijose rodoma reklama, o už dalį patogesnių funkcijų tenka mokėti.

Šeimų asociacijos atstovė Urtė Žukauskaitė-Zabukė pabrėžia, kad pasirinkimo, ar naudotis dienynu, šeimos neturi.

„Tėvai ir vaikai negali rinktis, kaip ir kur jie gauna tą informaciją. Tai yra vienintelis mūsų įrankis bendrauti ir bendradarbiauti su mokykla – tiek tėvų bendruomenės, tiek pačių mokinių“, – sako U. Žukauskaitė-Zabukė.

Ji atkreipia dėmesį, kad mokama ir nemokama dienyno versijos gali skirtis ne tik reklamomis. Pavyzdžiui, kai kuriems nemokamoje versijoje tenka dažniau iš naujo prisijungti ar susidurti su kitais funkcijų ribojimais.

„Atrodo, maži niuansai, bet jie neprisideda prie geros vartotojo patirties. Kad ją gautum, turi susimokėti. Paslauga yra apribota, vadinasi, mes didiname socialinę atskirtį tarp žmonių, kurie gali susimokėti už tą paslaugą, ir tų, kurie negali. Jeigu nepataikai į akcijas, tai gali kainuoti ir 50 eurų per metus. Daliai šeimų tai gal ir nėra dideli pinigai, bet kitoms tai visai ženkli suma“, – sako ji.

Duomenų rinkimas – fragmentiškas

Elektroniniai dienynai Lietuvoje kaip mokinių apskaitos forma įteisinti 2008 metais. Nuo tada juos mokykloms siūlo rinkos dalyviai, o vieno valstybės valdomo dienyno iki šiol nėra.

Šiandien dienynas – gerokai daugiau nei pažymių ar lankomumo apskaita. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ugdymo departamento direktorė Jolanta Navickaitė sako, kad jis tapo pagrindiniu mokyklos komunikacijos su tėvais kanalu.

„Ir tada mūsų lūkesčiai dienynui jau kyla“, – priduria ji.

Pasak J. Navickaitės, dienynuose kaupiama informacija gali būti svarbi ir krizių atveju.

„Elektroniniuose dienynuose kaupiama informacija gali būti labai reikalinga, jeigu tektų perorganizuoti švietimą kokioje nors kritinėje situacijoje, nes joje yra kaupiama aktuali informacija apie mokinio mokymąsi“, – teigia ji.

Organizacijos „Švietimas Nr. 1“ vadovė Laura Tilvytė kelia ir duomenų klausimą. Skirtinguose dienynuose jie kaupiami nevienodai, todėl ne visa informacija pasiekia valstybę.

„Vienos mokyklos teikia duomenis, kitos – ne. Tada valstybė apie tam tikras mokyklas duomenis mato, apie kitas – ne. Duomenys mums gali padėti atsakyti į labai daug klausimų, ypač šiandieniame pasaulyje, kai juos galime analizuoti itin greitai. Dėl to labai svarbu, kad jie būtų kaupiami tvarkingai ir kad valstybė galėtų juos nagrinėti, o sprendimai ir priemonės, taikomos mokykloms ir vaikams, būtų tiksliniai – nei pertekliniai, nei per maži“, – aiškina L. Tilvytė.

Tiekėjai reklamų problemos nemato

Dienynų atstovai pabrėžia, kad jų paslaugoms išlaikyti reikia nuolatinių investicijų. „TAMO dienyno“ produkto vadovo Dariaus Ratkevičiaus teigimu, mokykloms dienynas vidutiniškai kainuoja 7–11 centų už mokinį per mėnesį, o dalį pajamų sudaro reklama.

„Dienynas nėra licencija, kurią nusiperki, instaliuoji į kompiuterį, o ji funkcionuoja ir valgyti neprašo. Dienynas yra paslauga, veikianti 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Yra serveriai, klientų aptarnavimas, reikia reaguoti į švietimo sistemos pokyčius, saugumo klausimus. Visa tai kainuoja“, – sako D. Ratkevičius.

Pagrindinės dienyno funkcijos vartotojams yra nemokamos, o norint naudotis sistema be reklamų siūloma mokama versija. Nacionalinio švietimo centro, valdančio „Mano dienyną“, atstovas Daniilas Legus sako, kad reklama padeda išlaikyti tokią paslaugos kainodarą.

„Turime turėti investicijų ir vystyti savo projektus, kad galėtume atliepti vartotojų lūkesčius. Reklama padeda mums augti. Taip pat mokykloms tai nekainuoja labai daug. Dėl to laisvoji rinka čia laimi prieš centralizuotą sistemą“, – sako D. Legus.

Tačiau tėvų atstovė abejoja, ar reklama netrukdo mokiniams ir tėvams susitelkti į pagrindinę dienyno paskirtį.

„Jeigu ministerija tikisi, kad tėvai įsitrauks į ugdymo procesą, o mokiniai jame dalyvaus susikaupę, turime suprasti, kad reklama gali trukdyti. O jeigu tarp penkių žinučių tik viena yra iš mokyklos, tai irgi yra problema“, – teigia U. Žukauskaitė-Zabukė.

D. Ratkevičius savo ruožtu tikina, kad reklamos dienynuose atrenkamos atsižvelgiant į auditoriją.

„Esame visiškai užtikrinti, nes kiekviena reklama, kiekvienas reklamos tiekėjas yra atrenkamas atsargiai, patikrinama, kokias žinutes siunčia. Tikimybė, kad vaikams bus parodyta jų amžiaus grupei netinkama reklama, praktiškai nulinė“, – teigia jis.

D. Legus sako suprantantis tėvų norą vaikus nuo reklamų apsaugoti, tačiau mano, kad jos gali būti ir naudingos.

„Jeigu vaikas gauna reklamą, kuria gali susidomėti, pavyzdžiui, futbolu, krepšiniu, tinkliniu ar tapybos būreliu, tai gali padėti jam papildomai augti ir vystytis. Tai geras dalykas ir mums, paslaugas teikiančiam verslui, ir kitiems“, – sako D. Legus.

Ar reikėtų bendros valstybės sistemos?

Kyla ir klausimas, ar dalies dienyno funkcijų neturėtų perimti valstybė. Ministerija svarsto jas perkelti į jau veikiančią nacionalinę mokinių priėmimo sistemą, tačiau tai nebūtų vienas valstybės dienynas, pakeičiantis rinkoje esančias platformas.

„Ta informacinė sistema, kurią šiuo metu siūlo kai kurie rinkos dalyviai, yra gerokai didesnė, su daug daugiau paslaugų, kurios reikalingos arba kurių nori mokyklos ir tėvai“, – sako J. Navickaitė.

Dienynų atstovai abejoja, ar valstybės sukurta bendra sistema būtų pigesnė už rinkoje jau veikiančius sprendimus.

„Tas valstybinis projektas nebūtų nemokamas. Tai, kad valstybė nupirktų tokį produktą, automatiškai nereiškia, kad jis taptų pigesnis, saugesnis ar geriau atitiktų vartotojų poreikius negu dabartiniai dienynai“, – sako D. Ratkevičius.

Kartu jis pabrėžia, kad dienynuose sukaupti duomenys gali būti svarbūs ir valstybei. TAMO atstovas sako, kad jo valdoma sistema jau keičiasi duomenimis su Valstybės duomenų agentūra.

„Sukaupusi informaciją iš visų dienynų ir nustačiusi reikalavimus, kaip ji turėtų būti pateikiama, valstybė tikrai galėtų sukurti labai kokybiškų ir gerų paslaugų“, – sako D. Ratkevičius.

Svarbiausia – aiškios taisyklės

L. Tilvytė mano, kad svarbiausia ne rinktis tarp valstybės ir privataus sektoriaus, o nustatyti aiškias taisykles, pagal kurias turėtų veikti dienynų tiekėjai.

„Ypač turint omenyje duomenų panaudojimą ir reikalingumą, jų kaupimo vienodumas, reikalavimai vis auga, nes norime juos tikslingai naudoti, o ne tik tam, kad kažkas juos kažkur įrašytų“, – sako L. Tilvytė.

Kartu ji kelia klausimą, ar už dienyno paslaugą neturėtų būti mokama iš valstybės biudžeto.

„Švietimo sistema šiaip yra labai brangi, turi labai daug investicijų. Man atrodo, užtikrinti, kad nebūtų reklamos, yra natūralu. Sistemos vystymas kainuoja, bet mes galime už jį susimokėti. <...> Jeigu valstybė nustato, kad mokslas yra nemokamas ir dienynas yra šios paslaugos dalis, matyt, jis turėtų būti užtikrintas be reklamų, kaip ir „esveikata“ yra be reklamų“, – teigia ji.

Dėl reklamų, J. Navickaitės manymu, būtų galima nustatyti bendrą reikalavimą arba tokį sprendimą palikti pačioms mokykloms.

„Vienas būdas – nacionaliniuose dokumentuose numatyti prievolę, kad dienynuose negali būti reklamos. Kitas variantas – pačioms mokykloms kelti tokį reikalavimą darant užsakymą paslaugų tiekėjui. Jeigu tai aktualu mokyklos bendruomenei, mokykla galėtų gauti paslaugą ir be reklamos“, – sako ministerijos atstovė.

„Ministerija turėtų užtikrinti ir etinius standartus“

L. Tilvytė abejoja, ar sprendimą, kaip kaupti ir perduoti duomenis, verta palikti kiekvienai mokyklai atskirai.

„Turime virš 800 mokyklų, tai yra virš 800 pirkimų, virš 800 pritaikytų sprendimų. Ir tada dar kartą didiname švietimo sistemos netolygumą. Švietimo sistema vėl yra kaip loterija: jeigu turime pažangią mokyklą ir pažangų direktorių, kuris reikalauja kitokio rezultato, tą rezultatą ir turime. Jeigu turime mokyklą, kuriai tas rezultatas nėra toks akivaizdus, tada jo ir neturime“, – sako ji.

„Mokytojas, nematantis viso vaizdo, negali priimti tinkamo sprendimo. Lygiai taip pat savivaldybė ar valstybė, nematanti viso vaizdo, negali priimti tinkamų ir tikslingų sprendimų“, – priduria L. Tilvytė.

U. Žukauskaitė-Zabukė savo ruožtu abejoja, ar mokyklos galėtų iš savo biudžeto prisiimti dar vienas išlaidas.

„Tėvai ir taip kiekvienais metais dalyvauja įvairiose rinkliavose – per švietimo inovacijas, elektronines knygas, mokyklose vykstančius privačius būrelius, pratybų sąsiuvinius ir taip toliau. Dienynas yra dar vienos papildomos išlaidos“, – sako ji.

Todėl ji ragina valstybę nustatyti bendrus ne tik paslaugų, bet ir etikos standartus.

„Norėčiau grįžti prie tos minties, kad visi vaikai Lietuvoje turėtų galimybę neblaškomi prisijungti prie pagrindinės priemonės ir kad Švietimo ministerija turėtų užtikrinti ir etinius standartus, ne tik minimaliuosius paslaugų kriterijus. Ir čia ne tik dienynui – čia visoms švietimo inovacijoms ir visoms švietimo paslaugoms, kurios veikia Lietuvos švietimo sistemoje“, – teigia U. Žukauskaitė-Zabukė.

Parengė Ignas Ramanauskas