Klaipėdos Vitės progimnazijos direktorė Renata Venckienė: „Gėlės Mokytojų dieną – gražu, bet dar svarbiau mokytojais pasitikėti kasdien“

Mokytojų dieną mokytojams netrūksta padėkų, gražių žodžių ir apdovanojimų. Tačiau Klaipėdos Vitės progimnazijos direktorė Renata Venckienė primena, kad dar svarbiau, kaip su mokytoju elgiamasi likusias metų dienas: ar girdima jo nuomonė, ar pasitikima jo sprendimais ir ar jam paliekama erdvės pačiam spręsti, kaip geriausiai dirbti su savo klase.

Pasak direktorės, kasdienybėje mokytojas vis dar gali jaustis ne profesionalu, o nurodymų vykdytoju – ypač kai dokumentai ir procedūros tampa svarbesni už tai, kas iš tiesų vyksta pamokoje. Pasitikėjimo gali stigti ir pačioje mokykloje, kai mokytojo neklausiama, o jo pasiūlymus atsimušama į argumentą, kad „taip niekada nedarėme“.

Daugiau nei septynerius metus mokyklai vadovaujanti R. Venckienė įsitikinusi, kad vadovas vienas stiprios mokyklos nesukurs. Jo darbas – suburti žmones ir leisti jiems veikti. Kai mokytoju pasitikima, jis drąsiau siūlo, bando ir prisiima atsakomybę, o tai greitai pajunta ir mokiniai.

Atsakomybė neįmanoma be laisvės

Pasitikėjimas mokytoju, anot direktorės, nereiškia, kad mokykloje nebelieka susitarimų. Reikia bendros krypties ir aiškių tikslų, tačiau nebūtina visiems nurodyti vienintelio būdo, kaip jų siekti. Mokytojas geriausiai pažįsta savo mokinius: mato, kam sekasi, kas pradeda strigti, kam reikia papildomo paaiškinimo, o kam – visai kitokios užduoties. Jei iš mokytojo tikimasi atsakomybės už ugdymo kokybę, jam reikia palikti erdvės profesiniams sprendimams.

Daug pokyčių Vitės progimnazijoje prasidėjo nuo paprasto klausimo – gal pabandome kitaip? Per metus čia surengiama beveik 300 atvirų ir integruotų pamokų, dar tiek pat vyksta netradicinėse erdvėse. Vis dėlto direktorei svarbiausia ne skaičiai, o tai, kad mokytojas gali pasiūlyti idėją, ją išbandyti ir pats įsitikinti, ar ji tinka jo mokiniams.

Vien leisti bandyti, jos nuomone, neužtenka – mokytojams reikia ir laiko kalbėtis tarpusavyje apie tai, kas pavyko, kur užstrigta ir ką verta keisti. Mokykloje savaitė pradedama trumpu „Džiaugsmų ir rūpesčių“ aptarimu, o kartą per mėnesį kolegos neformaliai susitinka per „Pyrago dieną“. Direktorei svarbu, kad mokytojai nebijotų kalbėti ir apie nesėkmes, nes būtent iš tokių pokalbių dažnai gimsta geresni sprendimai.

Mokytojo darbas – daugiau nei pamokos vedimas

Iš šalies mokytojo darbas gali atrodyti paprastas: pasiruošti pamokai, ją pravesti, patikrinti namų darbus. Tačiau per vieną pamoką mokytojas priima daugybę mažų sprendimų. Vienam vaikui pakanka paaiškinti kartą, kitam reikia kito pavyzdžio. Vienas iškart pasako, kad nesuprato, kitas tyli, kol mokytojas pats pastebi, kad jis pasimetė. Su vienu ryšys užsimezga lengvai, prie kito tenka ieškoti kelio ilgiau. Vienam nesunku atsistoti prieš klasę, kitam tai kelia tiek įtampos, kad žinioms parodyti reikia kito būdo.

R. Venckienės manymu, būtent čia ir atsiskleidžia mokytojo profesionalumas – gebėjimas matyti kiekvieną vaiką ir suprasti, kada paaiškinti dar kartą, kada duoti daugiau laiko, o kada tiesiog prieiti ir paklausti, kas nutiko.

Ne viską apie vaiką pasako ir pažymys. Mokinys gali puikiai spręsti uždavinius, bet nemokėti pasakyti, kad jam sunku, arba gauti dešimtuką ir jaustis vienišas klasėje. Mokytojas dažnai pirmasis tai pastebi ir gali padėti. Tokių dalykų neįmanoma iki galo sudėti į metodikas ar instrukcijas: galima susitarti, ko vaikas turi išmokti, tačiau kelią iki rezultato geriausiai mato tas, kuris kasdien yra klasėje.

Pasitikėti mokytojais ne tik šventės dieną

Apie pagarbą mokytojui, pasak direktorės, daugiausia pasako paprasti dalykai: ar vaikas namuose girdi, kad jo mokytoju pasitikima, ar vadovas išklauso mokytoją, siūlantį ką nors daryti kitaip, ir ar sistema palieka jam pakankamai laisvės būti mokytoju. Tikra pagarba prasideda nuo jausmo, kad tavo nuomonė svarbi, kad suklydęs nebūsi pasmerktas, o pasiūlęs naujovę – būsi išgirstas.

Gėlės ir gražūs žodžiai Mokytojų dieną džiugina, tačiau, R. Venckienės įsitikinimu, kur kas svarbiau, kad pagarba mokytojui būtų jaučiama kasdien – jo klausantis, pasitikint jo sprendimais ir leidžiant jam būti savo darbo profesionalu.