Trijų dalykų mokytojas: egzaminai – viena iš tragedijų, jų tikslas – išugdyti vidutinybę

„Myliu savo tris dėstomus dalykus, tad man nebūna temų „ne į temą“, – sako mokytojas Egidijus Živaitis. Pradėjęs mintį per istorijos pamoką, ją pratęsia per pilietiškumo pamoką, o užbaigia – per etiką. Ir pabrėžia – mokykla įgyvendina savo misiją tuomet, kai vaikas susivokia, koks jo tikrasis kelias.

Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos istorijos, pilietiškumo ir etikos mokytojas E. Živaitis buvo kuriam laikui palikęs mokyklą – dirbo versle. Ten aiškiai suprato, kad mokytojo darbas, kaip ir gydytojo ar kunigo, yra be galo prasmingas.

Kelią į mokyklą jis surado baigęs techninius mokslus. Tiesa, ne fiziką ar matematiką pasirinko.

– Esate istorijos, pilietiškumo ir dorinio ugdymo (etikos) mokytojas. Tenka nemažai aprėpti?

– Esu grynas humanitaras. Dėstau tris dalykus ir, kaip vaikams sakau, myliu savo dalykus, nes juose nėra temų, kurios būtų „ne į temą“. Humanitariniuose moksluose viskas tarpusavyje labai glaudžiai susiję.

– Suprantu, kad šiandienos aktualijos – tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, – randa kelią į jūsų pamokas.

– Neišvengiamai. Pirmiausia tuo gyvenu aš pats, o kai mokytojas tuo gyvena, natūralu, kad ir mokiniai klausinėja, domisi. Šių temų tikrai neapeiname. Tarkime, pilietiškumo pamokoje neseniai kalbėjome apie humanitarinių organizacijų veiklą karo fronte.

– Karas – šiandienos aktualija. Kaip į tai reaguoja šiandieniniai vaikai?

– Jie reaguoja su tam tikru nerimu ir atsargumu. Klausia, kas gali nutikti, kas mūsų laukia. Tai tampa puikia proga diskutuoti – vertinti istorines aplinkybes, moralinius pasirinkimus, reflektuoti. Šiandien ypač aktualios patriotiškumo, Tėvynės meilės, partizanų temos. Tai, kas buvo kiek primiršta, dabar vėl tampa labai svarbu.

Ypač svarbus moralinio pasirinkimo, kolaborantų klausimas. Kalbame ir apie istorines asmenybes, ir apie šiandienines diskusijas, pavyzdžiui, susijusias su Salomėja Nėrimi. Visa tai aptariame su mokiniais.

– Ką jums reiškia ugdyti pilietį?

– Devintoje klasėje pilietiškumo pamokas pradedu nuo labai paprasto suvokimo. Pilietis ar žmogus, mylintis Tėvynę, nėra tas, kuris tiesiog žavisi Lietuvos gamta. Pirmiausia tai žmogus, kuris myli čia gyvenančius žmones – savo artimuosius, šeimą, bendruomenę. Tai žmogus, turintis ryšį su savimi, su tėvais, su visuomene ir suvokiantis, kad mus jungia bendra istorinė patirtis, esame emociškai susiję.

Iš šio ryšio atsiranda pareigos vieni kitiems. Būtent iš Tėvynės meilės kyla ir mano atsakomybė, pareigos visuomenei.

Aš pats esu šaulys, mano žmona, šios mokyklos geografijos mokytoja, taip pat yra šaulė. Esu davęs priesaiką, kad atėjus X dienai vykdysiu savo pareigą ir ginsiu Tėvynę ten, kur nurodys vadai.

Kartais mokiniams tenka sugriauti tą romantizuotą patriotizmo vaizdą, paveldėtą iš lietuviškojo romantizmo tradicijos. Stengiuosi parodyti gilesnę prasmę – kalbame apie žmogiškumą, žmogišką gerovę, mūsų artimuosius, kuriems esame įsipareigoję.

– Kaip jie tai išgirsta?

– Šiuolaikiniai vaikai yra labiau kosmopolitiški, negu buvo mano karta. Mes buvome uždaryti, turėjome tik tai, kas buvo atėję iš tarpukario, romantizuota. Tačiau tai nereiškia, kad šiuolaikiniai vaikai mažiau myli savo šalį.

Kaip tik priešingai – platesnis pasaulio pažinimas leidžia geriau suprasti Lietuvos unikalumą. Istorija parodo, kad mūsų tauta, nepaisydama milžiniškų istorinių išbandymų ir galingų kaimyninių civilizacijų spaudimo, sugebėjo išsaugoti savo kalbą, kultūrą ir tapatybę. Tai yra didžiulė vertybė.

Visa tai – mūsų protėviai, artimieji, istorija, kultūra – ir yra tai, ką verta saugoti. Noriu šventai tikėti, kad, atėjus X dienai, ir jie, ir aš pasirinksime taip, kaip iš tiesų reikia, pasiaukojant dėl artimo. Tam ir reikalinga mokykla, mokytojas. Mokykla negali žmogaus parengti viskam, bet gali padėti susiformuoti vertybes.

Branda – tai ne egzaminų rezultatai. Branda yra gebėjimas, remiantis savo žiniomis, vertybėmis ir valia, priimti svarbiausius gyvenimo sprendimus.

Vaikams dažnai sakau, – nors gal ir neturėčiau to sakyti, bet per pilietiškumą ir etiką leidžiu tai sau, – kad man svarbiausia ne jų pažymiai. Man svarbiau, kaip jie pasielgtų tada, jei, neduok Dieve, ateitų ginkluoti žmonės ir ieškotų manęs. Ar jie mane išduotų, ar apsaugotų?

Tokios situacijos mūsų istorijoje jau yra buvusios – tiek carinės Rusijos, tiek komunistinės imperijos laikais.

– Dorinis ugdymas yra vienas iš privalomų mokomųjų dalykų. Kodėl, jūsų nuomone, jis yra pelnęs tokią išskirtį?

– Man atrodo, tai yra didžiulė dovana. Kai pirmą kartą ateinu pas mokinius, sakau: „Esu istorijos mokytojas, ir mano dalykas yra svarbiausias mokykloje.“ Vėliau ateinu į etikos pamoką ir sakau tą patį: „Esu etikos mokytojas, ir mano dalykas yra svarbiausias.“

Vaikai juokiasi, bet aš jiems paaiškinu: jeigu mokytojas nemano, kad jo dėstomas dalykas yra svarbiausias, vadinasi, jis – prastas mokytojas.

Etika ypač svarbi dirbant su vyresniais mokiniais. Ji leidžia kalbėti apie filosofiją, su vaikais ragaujame jos. Filosofiją integruoju į etikos kursą, nes atskiros grupės mokytis šios disciplinos dažniausiai nesusirenka.

Filosofija suteikia galimybę pažvelgti į pasaulį visuminiu žvilgsniu – nuo senovės graikų iki šiuolaikinių mąstytojų. Ji padeda interpretuoti ir šiandienos įvykius.

Kartais per pamokas nutinka tikras stebuklas – matai, kaip mokinio akyse užsidega galingas filosofinis smalsumas. Man pačiam jis įsijungė gal tik į antrąją studijų pusę. Kartais mokiniai pateikia tokių įžvalgų, kurių, drįsčiau sakyti, net Platonas galėtų pavydėti.

Pavyzdžiui, kalbėdami apie valstybę, pilietiškumą, diskutuojame, kokia turėtų būti valstybė, kas yra atsakingas už vaikų auklėjimą. Kartais mokiniai sukuria labai įdomių valstybės modelių, ypač kalbėdami apie vaikų auklėjimą.

Jie mato ir šiandienos švietimo problemas. Kai mokinys pradeda mąstyti filosofiškai, kai, vaizdžiai tariant, išeina iš Platono olos, jis ima galvoti autentiškai, nekartoti to, ką mokytojas galbūt norėtų išgirsti.

Man nėra nieko maloniau, kai mokinys tau paprieštarauja: „Ne, mokytojau, aš manau kitaip“, ir pagrindžia savo nuomonę, – tai yra fantastika. Kartais vaikas pasako tokią mintį, kad supranti: „Vau, man pačiam tai nebuvo atėję į galvą.“

– Ar būna tokių pamokų, kai suprantate, kad ne, apie Žalgirio mūšį šiandien nepavyks kalbėti, kad vaikus kamuoja kas kita, kad jiems skauda širdį?

– Taip, tokių situacijų pasitaiko dažnai. Pastaraisiais metais labai sukrečia ukrainiečių vaikų pasakojimai, kai kurie jų atsiveria, papasakoja, ką patyrė, ką išgyveno. Tu supranti, kad gali tik nujausti, kokią naštą jie nešasi.

Negaliu pasakoti konkrečių istorijų. Vaiko atvirumas turbūt yra aukščiausias mokytojo įvertinimas. Būna, kad sako: „Neišsimiegojau, nes visą naktį dirbau siuntų skirstymo centre.“ Kitas pasakoja, kad tėvai negalės išleisti jo studijuoti. Atrodytų, tai 20 amžiaus vidurio istorijos, bet jos vyksta šiandien.

Apie tai mokytojai kalba retai, nes tai labai jautru. Tačiau be empatijos mokykloje išgyventi neįmanoma. Vien laikydamasis taisyklių mokykloje neišgyvensi. Jeigu aklai laikysiesi vien taisyklių, mokinys užsisklęs. O juk mes ugdome asmenybę, o ne konvejerio žmogų.

Beje, prieš ateidamas čia, pagalvojau, kad noriu pasakyti vieną dalyką – kodėl vis dar esu mokytojas.

– Kodėl?

– Todėl, kad tai beprotiškai prasmingas darbas. Ir tai yra esmė.

Iš tikrųjų, be humanitarinio išsilavinimo, turiu ir du techninius diplomus. Pirmasis mano išsilavinimas – radiotechnika, o vėliau, jau suaugęs, baigiau profesinę mokyklą ir įgijau suvirintojo kvalifikaciją.

Suvirinimas yra mano pomėgis, mokiausi to per kovidą, gaminau kiemo baldus, pavėsines. Bet sąmoningai nenoriu to paversti darbu. Kai pomėgis tampa darbu, jis praranda dalį savo žavesio.

Esu dirbęs ir versle – reklamos agentūroje. Tiesiog nusprendžiau išeiti iš mokyklos, susiradau darbą. Išėjau iš to darbo gaudamas didžiausią savo atlyginimą, nes nejutau malonumo. Ten supranti, kad truputį manipuliuoji: turi parduoti prekę, ir tai bus sėkmė, net jei ir matai, kad tai nėra tai, ko pirkėjui reikia.

Dabar vaikams juokaudamas kartais sakau: „Žiūrėkit, kokia nuostabi profesija, – sėdžiu ant suolo, mataruoju kojomis.“ Bet už šio juoko slypi labai rimtas dalykas – mokytojo darbas turi prasmę.

Mokykla – ne konvejeris, čia negali griežtai laikytis taisyklių. Mokiausi, kai dar buvo Sovietų Sąjunga, prisimenu tuos vaikščiojimus ratu koridoriumi. Gal todėl iki šiol labai nemėgstu uniformų, man bloga nuo jų. Gal iš to ir mano skirtingų spalvų kepurėlės.

Kaip tu vaiką išugdysi, jei neleisi peržengti tam tikrų dalykų, saviraiškos laisvės? Lygiai taip pat manau, kad egzaminai yra viena iš didžiausių tragedijų, nes egzamino tikslas – išugdyti vidutinybę.

– Vadinasi, išvis nereikėtų egzaminų?

– Ne. Pasakysiu kaip filosofas. Kad mąstytum, turi turėti žinių, turi turėti bagažą. Bet tam, kad eitum toliau, tau reikia daugiau – kūrybos, saviraiškos.

Jeigu būtų mano valia, daugiau dėmesio skirčiau brandos darbui. Tik nežinau, kaip tai būtų galima techniškai įgyvendinti, kai vienam mokytojui tenka dešimtys mokinių.

Istorikas juk visą gyvenimą tyrinėja vieną mylimą epochą. O ko reikalauja egzaminas? Išmanyk viską. Pagal naują programą, paimama viena tema – ir nuo senovės civilizacijų iki šiandienos. Įsivaizduokite, kokia tai žinių apimtis. Mano nuomone, tai nėra teisinga.

Arba esė, arba brandos darbas. Brandos darbas jau būtų tyrinėjimas. Bet tam, kad jį parašytum, reikėtų važiuoti į archyvus. Įsivaizduokite provincijos vaiką, važinėjantį į archyvus. Tai būtų sudėtinga.

Bet tikrai mažinčiau programos apimtį, mažinčiau egzaminų skaičių. Mes mokykloje reikalaujame, kad jie žinotų viską, nors gyvenime žmogui dažniausiai reikia vienos srities kompetencijos. Kai vaikas supranta, kad fiziškai negali visko apžioti, mokytojas supranta, kad negali apžioti, – krenta motyvacija.

Todėl manau, kad egzaminų sistemos klausimas Lietuvoje dar nėra išspręstas.

– Ar po to atvejo, kai buvote palikęs mokyklą, kilo mintis vėl išeiti grįžus?

– Kiekvieną pavasarį, kai ateina nuovargis. Ypač dabar, kai keičiamos programos. Pamenu, kai į pensiją besiruošianti kolegė pasakė: „Va, dar porą mėnesių, ir aš baigiu, ačiū Dievui.“

Labai norėtųsi, kad švietimo sistema būtų stabilizuota, nes dabar pilna blaškymosi. O jei mokytojai blaškosi, ką jaučia mokiniai?

Bet nėsyk nebesusimąsčiau išvis mesti mokyklą, nors, manau, būtų gerai metus pailsėti.

– Koks, jūsų manymu, turėtų būti žmogus, baigiantis mokyklą?

– Savo mokiniams, ypač devintokams ir dešimtokams, visada sakau: „Šie metai skirti pagalvoti, ko jūs norite gyvenime. Išsirinkite vieną, kuris jus „veža“.“ Jeigu mokinys atranda savo kelią, mokykla jau įvykdė savo paskirtį. Viskas.

Todėl ir sakau, kad mokytojo darbas be proto prasmingas. Supranti, kad darai kažką daugiau. Gal todėl mokytojo darbą lyginu su gydytojo ar kunigo darbu. Tai profesijos, kuriose svarbiausia ne atlyginimas, o suvokimas, kad darai kažką prasmingo.

Svarbu, kad su tokiu požiūriu mokytojai rudenį grįžtų į mokyklą.

– O kaip jūs tapote mokytoju?

– Dar septintoje klasėje žinojau, kad noriu dirbti arba elektriku, arba radiotechniku.

Tačiau po ketverių metų, gavęs radiotechniko diplomą, supratau, kad mane gali pakeisti nesudėtingas funkcijas atliekantis robotas.

Tada įstojau studijuoti tikybos. Esu vienos pirmųjų tikybos mokytojų laidų absolventas. Vėliau baigiau istoriją. Istorija atėjo jau dirbant mokykloje, ten skenavau mokytojo profesiją. Supratau, kad tai kelias, kuriuo noriu eiti.